Karmelio Kalno Karalienės škaplieriai
Netoli Nazareto, ant Karmelio kalno, viduramžiais gyveno vienuoliai, atsidėję Švč. Mergelės Marijos garbinimui. Kai musulmonai saracėnai juos išblaškė, dalis atsiskyrėlių atvyko į Europą, į Angliją. Tarp jų ir Simonas Stokas, 1245 m. išrinktas karmelitų vienuolijos vadovu. Tačiau ir Anglijoje pradėta karmelitus persekioti. Simonas karšta malda kreipėsi į Švenčiausiąją Dievo Motiną, prašydamas pagalbos. 1251 m. liepos 16 d. jam apsireiškė Mergelė Marija ir įteikė globos drabužį – škaplierius (lotyniškai scapulae reiškia pečiai, o scapulare – ant pečių nešiojamas apsiaustas). Marija pasakė, kad škaplieriai bus Jos globos ženklas: kas dėvės škaplierius, gaus atsivertimo malonę ir amžinai nepražus.
1910 m. popiežius šv. Pijus X leido medžiaginius škaplierius pakeisti škaplieriniu medalikėliu, kurio vienoje pusėje pavaizduota Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu ir mažais škaplieriais, kitoje – Švč. Jėzaus Širdis. Nešiojantys škaplierius ar medalikėlį žmonės kasdien kalba atlaidams gauti bent 1 Tėve mūsų… 1 Sveika, Marija… ir 1 Garbė Dievui Tėvui… Daug malonių gauna tikintieji, įrašyti į škaplierius. Įrašyti gali kiekvienas kunigas, naudodamas Apeigyno tekstą ir formą.
Škaplieriai dėvimi nuolat: dieną ir naktį, esant sveikam ir sergant. Iš kunigo gavus pirmus pašventintus škaplierius, nebereikia šventinti kitų škaplierių, jei anksčiau vartoti susidėvi ir pakeičiami naujais. Vieną kartą suteiktas pašventinimas ir įrašymas į škaplierius galioja visam gyvenimui. Susidėvėję škaplieriai, kaipir kiti naudojimui nebetinkantys pašventinti daiktai, neturi būti išmetami kaip šiukšlės, o sudeginami arba tinkamoje ramioje vietoje palaidojami.
Rasti Jonavos rajone:
